BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2010

Viskas nevisai ore. Išskyrus karštį.

2010-07-11

Bėgu basa per pievą. Skuodžiu greitai. Aplink mane galybė net ir muziejuje nematytų drugių. Visokių - mažų, didelių, ryškių, margų. Bėgu. Matau savo tikslą, lekiu link jo, o jis vis tolsta. O aš vis bėgu bėgu ir nepavargstu, o jei ir pavargstu - niekaip nepajėgiu sustot. Galų gale mano pastangos buvo kažkieno įvertintos ir pribėgu…pasaulio kraštą. Stoviu ant skardžio, žiūriu į apačią, o ten - juoda. Visiškai juoda. Taip tamsu, nors į akį durk. Nejauku, bet ryžtuosi šokti žemyn. Mano kakta rieda smulkūs prakaito lašeliai.Užsidengiu ranka akis. Šoku ir… nepatikėsit - negaliu nušokt. Bandau žengti prarajon, o atsitrenkiu lyg į sieną. Jaučiuosi kaip naktinis drugelis besiblaškantis namie prie lango, kuris nuoširdžiai trokšta pajusti laisvę. Atmerkiu akis, apsidairau ir vėl užsimerkiu. Bandau pratęsti savo sapną. Matau save stovinčią prie juodumos ir vis dar bandančią nušokti, bet man niekaip nepavyksta. Po dešimties minučių atkaklių mano bandymų sapne šokti bedugnėn  aš nusibostu pati sau, įsitikinu, kad esu nevykusi ir nusprendžiu, kad laikas keltis ir pusryčiauti.

Sako, jei žmogus sapnuoja drugelius - jo laukia geresnis gyvenimas,  bedugnę - bus nuostolių, o juodą spalvą - liūdės. Nežinau kuo tikėti. Nors apskritai, argi galima pasitikėti sapnininkais? Lygiai taip pat, kaip ir dienos horoskopais, kurie vis pranašauja, naujas simpatijas, senų meilės ryšių atnaujinimus ir dar visokį su meile susijusį šlamštą. O aš laukiu laukiu ir niekaip nesulaukiu. Pasižadu nuo šiandien tvirtai nebetikėti horoskopais. Paskaitysiu, bet netikėsiu. Įmanoma? Pažiūrėsim. Ir sapnininku netikėsiu. Ir išvis, gal galiu nebesapnuot? Arba nebemiegot? Vasaros naktimis ištemptomis ausimis klausyčiaus svirplių, ir aplink ausis zyziančių uodų. Ot tai romantika…gal visgi geriau miegot…

Šiandien visi žiūri futbolą, laiko kumščius ir visaip kitaip “serga” už savo favoritus. O man vienodai. Aš žiūriu į kompiuterio ekraną, karščiuoju ir beveik mirštu, nes, kad ir kaip mylėčiau vasarą, saulę ir šilumą - man jau per karšta. Žinoma, visi normalūs žmonės mirksta telkiniuose ir mėgaujasi plaukiojimu, nardymu, skendimu ir kitokiomis atrakcijomis, o aš..o ką aš…po paskutinių maudynių bijau įkišti koją į vandenį, nes bijau artėjant išleistuvėms pasipuošti nauja sloga ant lūpos, kuri visiškai nedera nei prie batelių, nei prie suknelės. Juolab, dar ir senoji neužgijo. Nebereikia nei Egiptų, nei Tailandų, nei Havajų, kad pajustum alinantį karštį ir jo(karščio) varomą nuovargį. Ir soliariumų nebereikia. Lepinkis nemokama saule kiek tik nori, nors ir iki tol, kol pats iš odos išsinersi. Smagu. Pavydžiu toms natūralaus įdegio šokoladinėms pupytėms vien to, kad jos turi kantrybės virt savo sultyse prieš saulę…Gal ir aš kada nors turėsiu tobulai rudą kūną. Jei ne rudą, tai bent jau raudoną ir galėsiu didžiuotis, kad esu ne tik vežys pagal horoskopą, bet ir atrodau kaip tik ką išvirtas vėžys.

Jaučiu ir girdžiu, kaip man lydosi smegenys. Ar tai gali būti vienas iš šilumos smūgio simptomų? Aš kliedžiu. Jau dabar pat galiu pati sau diagnozuoti, kad sergu. Gal skambinti pagalbai?

Rodyk draugams

Kãtarsis.

2010-07-07

Atsimenu…kai buvau dar labai labai maža…diploidinė ląstelė. ZIGOTA! Tvirtai prisikabinusi prie mamos gimdos gleivinės žvelgiau į savo namus. Tokius šiek tiek netradiciškus…Gerai ten visgi sakyčiau. Nemokamas gyvenimas. Nei už elektrą mokėti, nei už šildymą, ar kitokias komunalines paslaugas. Iš tikro, tai jaučiu buvo geriausi mano gyvenimo metai (ir tai tikrai nereiškia, kad aš dabar esu nusivylusi savo gyvenimu, tiesiog, labai jau daug įvarių problemų ČIA, apie kurias TEN net nebūčiau pagalvojusi. Apskritai, TEN net nežinojau, kas per dalykas yra ta problema). Tik gaila, jog viskas, kas gerai, anksčiau ar vėliau baigiasi…tuomet taip pat. Teko išsikraustyt. Įdomus žodis “kraustytis”…vaizduotėje iškart iškyla furgonas prigrūstas įvairių formų ir spalvų baldų, kurių daugelis visiškai nereikalingi ir kambaryje tik užima vietą…Kažkada palydėjau tokį furgoną, išvežantį milžiniškas išardytas tėvų spintas, kurios teisingai sudėtos man atrodė kaip kokie milžiniški dangoraižiai. Išvežė ir mano vienintelį turtą/baldą, kuris buvo tik mano, asmeninis - vaikišką lovelę…Šiąnakt suvokiau dar vieną “kraustymosi” būdą…
“Kraustymasis iš proto”…šitai įsivaizduoju panašiai, kaip ir kėlimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, tik čia…kraustomos mintys. Jos atidžiai perdėliojamos iš vieno pasąmonės užkaborio į kitą… O ten kiek visokių dalykų dalykėlių! Apdulkėjusių, užkritusių, jau daugel metų nemačiusių dienos šviesos. Taip, man patinka raustis po senienas…Ypač galvoje…Kokia paralelė! Juk atitraukus spintą irgi būtinai rasi kokį užkritusį pieštuką, centą, ar netgi labai ieškotų auskarų…Taip ir su mintimis…Trauki vieną, o už jos dar visokiausių mažyčių, pakritusių ir užmirštų…Tik va, vienas skirtumas, čia nejunti fizinio nuovargio ar raumenų skausmo. Čia jauti tik dvasinį išsekimą. Galų gale - maudimą viršugalvyje. Ir čia ne ironija, čia GYVENIMAS.
Taigi, šiandien aš išsikraustau, bet…užsuk kada arbatos ir nuoširdaus pašnekesio, nes…mano namų adresas nepasikeis…

Rodyk draugams

Kai mudu du. Asmenybės susidvejinimas arba tiesiog Jūr eina iš proto.

2010-07-01

… Kai Elton’as John’as visu garsu be perstojo groja “I believe in love” aš užsikemšu ausis ir ignoruoju garsą…Bet užsikemšu taip, kaip rankomis akis, kai ko nors nenori matyti - visada palieki tarpelį tarp pirštų, pro kurį galėtum stebėti. Apgaudinėju save. Man patinka, o jum vistiek nieko iš to. O gyvena žmonės juk dabar dėl kažkokios naudos. Aš irgi gyvenu dėl naudos. Mums naudinga, kai mes esame naudingi, arba kai ne… Mums visada naudinga…
Aš nežinau, kodėl žmonės verkia. Galbūt, kad jie myli, galbūt dėl to, kad nemoka mylėti… kartais dėl sėkmių, kartais dėl nepasisekimų…Tiesą sakant, kartais aš net dorai nežinau dėl ko aš verkiu, bet lieju ašaras, nestokoju…Liūdna. Būna dažnai. Dabar ypač. Liūdna, nes nesuprantu vyrų, nes nesuprantu tėvų ir net savęs. “Sergu ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai užmiegu - košmarai, dienomis, žinoma, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu polinkį sadizmą ir be abejo, į mazochizmą, vaikystėje man įtarė šizofreniją, dabar kaltina alkoholizmu ir narkomanija, pati sau randu didybės maniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nepilnavertiškumo kompleksą. Stipriai reiškiasi grafomanijos kompleksai, kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kas esu lesbietė, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mano, kad esu vištgaidis.”(Atsitiktinis pokalbis birželio naktį).

Taip, tik ką buvo paskutinė birželio naktis. Tik ką startą paskelbė antras vasaros mėnuo, o mane kankina nuojauta, kad aš dar nieko nepadariau. Na taip, draugas sakė, baigiau mokyklą, bet…man reikia kažko daugiau, dar negaliu savimi didžiuotis. Jau liepa. Šiandien viena baisiausių dienų mano gyvenime. Šiandien lietuvių valstybinio brandos egzamino rezultatai, kurie man laaaabai daug reiškia. Aš bijau. Tiesą sakant, aš beprotiškai bijau. Iš tos baimės noriu verkt. Ir verksiu, arba juoksiuos. Popiet… O dabar irgi verksiu. Liesiu ašaras. Dar sugalvosiu dėl ko, bet būtinai verksiu. Gal pasižiūrėsiu liūdną filmą….arba komediją ir ją interpretuosiu savaip, kad galėčiau verkt. Arba verksiu dėl šiandien nukirptų plaukų, kuriuos auginau visus devynis mėnesius. Didelis praradimas.
O šiaip, ta, kuri rašo mano gyvenimo scenarijų - perlenkia lazdą.  Ji iš manęs šaiposi ir tyčiojasi, vengia ir negirdi manęs.Nuo dabar pat pradedu žaist dar nežaistą žaidimą. Taisyklių nežinau, bet garantuoju - ji jų tikrai nesilaiko. Neverksnosiu ir nežiūrėsiu filmų. Iš principo. Apgausiu ir patyliukais eisiu skaityt knygą.

All in all, I believe in love, it’s all we got…

Rodyk draugams