BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Gyvenimo ypatumai’ kategorija

Intelektalkoholizmas

2013-06-13

Parašiau penkiems žmonėms žinutes su tuo pačius klausimu „Gal šiandien išgeriam“? Du iš jų atsakė griežtą ne, vienas pažadėjo pagalvoti, vienas visiškai neatsakė, ir penktasis atsakė, kad mielai su manimi išgertų, bet dirba. Tiesa, buvo ir dar vienas žmogus, jis už kone trijų šimtų kilometrų, bet sakė mestų viską ir su manimi pasinertų į alkoholizmo liūną. Tai paguodė. Laikinai. Po to grįžau į realybę ir supratau, kad neturiu su kuo išgerti. Likusi diena buvo sušikta. Tikrai. Yra ir septintas žmogus, bet jam net nesiūlau atsigerinėti, nes jis pridėtų prie smilkinio pirštą ir keliskart jį pasukiotų. Iš viso septyni. Septyni yra magiškas skaičius. Išties su šia magiška istorija jau esu išūžusi visiems ausis, bet man patinka ją pasakoti, nes visos mistikos turi savyje kažką TOKIO.
Mano gyvenimas yra septyni. Ir aš tuo šventai tikiu, nes yra pernelyg daug sutapimų. Gimiau septintą mėnesį, gyvenau šešiasdešimt septintame name, septintame bute, po to šimtas septyniasdešimtame bendrabučio kambaryje, mano telefono numeryje bent keturi septynetai. Mano ūgis metras septyniasdešimt septyni. Visa laimė, kad nesveriu septyniasdešimties. O dar sako, kad mano laimingas skaičius yra šeši. Nė velnio. Kas liečia septynetą ir velnią, kurį tik ką paminėjau, tai iš Marijos Magdalietės buvo išvaryti septyni demonai. Sakyčiau nei daug, nei mažai…
Skaitau Parulskį. Galėčiau jam prisiekti amžiną meilę, bet, kad amžinybės šlamštas skamba arba filosofiškai, arba misionieriškai. Kartą sutikau tokius misionierius Vokiečių gatvėje, kurie bent dešimtį minučių malė šūdą apie amžinybę ir kitokias materijas, o aš juokiaus jiems stačiai į veidą ir galvojau, kokio brudo jie yra privartoję. Nežinau, ar jie susiję su tais, kurie vaikšto per butus/namus ir mėto tą religinį šlamštą į pašto dėžutes, bet visi jie vienodai gadina nervus. Ir popieriaus netaupo savo lankstinukams ir brošiūrėlėms. Vadinasi nusišikt jiems ant gamtos, o skelbia amžinybę. Kaip atrodyčiau, jei išmokčiau Parulskio tekstus, kabinėčiausi prie žmonių ir garsiai juos deklamuočiau Vokiečių gatvėje? Misionieriškai? Idiotiškai?
Kiek skaitytų knygų sukelia ekstazę? G. Grajauskas kažkada kalbėjo apie rašymo draivą, šiandien supratau, kad yra ir skaitymo draivas, kai skaitai šimtus puslapių ir niekaip negali sustoti. Nuo popieriaus skauda pirštus, ima įsiskaudėti galvą, akių vyzdžiai padidėja keletą kartų, o tu negali liautis. Viso labo darai trumputes perikūro pertraukėles.
Kaip šis įrašas siejasi su alkoholizmu, septynetu ir skaitymu aš net nežinau, nebent taip, kad negalėjusi praplauti sielos langų iš vidaus, ploviau juos skaitydama.

Rodyk draugams

Jaduratorius

2012-02-03

Jeduratorius (liet.) - radiatorius.

Spiginant 30 laipsnių šalčiui braška sienos ir trūkinėja vamzdynai. Pastarąjį faktą girdėjau per žinias. Aš guliu apsikabinusi karščiu alsuojantį radiatorių ir bijau, kad šis netyčią nesugalvotų iškrėst išdaigos  ir nesprogtų. Kadangi miegu gana kietai, tai optimistiškai tikiuosi, kad verdantis vanduo šnypšdamas ir purslais virsdamas į kambarį manęs nepažadins. Baisiausia ryte būtų pamatyti savo kūną nusėtą pūslėmis. Tada reiktų kaip mumijai nuo galvos iki kojų susivynioti į merlių ir ilgai bei nuobodžiai gydytis. Šiaip, vietoje to, kad dabar guliu ir klausausi, kaip radiatoriuje cirkuliuoja vanduo, galėčiau eiti ir sukelti kur nors daiktus, kad ir ant lubų. Būtų gaila, jei vanduo sugadintų visus batus…

Esu šiek tiek pilna fobijų, bet tik kartais, dažniausiai nuo trijų iki penkių kartų per parą. Faktiškai, niekas kitas man neįvaro baimių, kaip aš pati. Kad  ir dabar…galvoju apie tai, kaip sprogs radiatorius ir verdantis vanduo šnypšdamas purslais virs į kambarį. Tiesą sakant, kai užsimerkiu, visa tai net regiu. Kokia didelė minties galia! Patiklieji sakytų, jog tai vizija. Galbūt tapčiau jų pranašu ir mane imtų garbinti?

Radiatoriuje vis dar cirkuliuoja vanduo, aš vis dar guliu ir laukiu, kada jis pokštels ir galėsiu nebegalvoti apie tai, nes pasaulyje yra ir rimtesnių problemų nei sprogstantys radiatoriai. Aš tikiu, kad jis sprogs. O kaip netikėti? Dabar suprantu, žmonės, kurie skundžiasi saviįtaigos negalia… jiems tiesiog stinga fantazijos. Radiatoriuje cirkuliuoja vanduo. Patiklieji laiko kumščius ir laukia, kas bus. Atsipalaiduokit, pranešiu visas radiatoriaus gyvenimo žinias!

Rodyk draugams

Loterija vs Meilė. 1:0.

2010-08-10

Sako, kad jei nesiseka meilėje, tai sekasi loterijoje. Nusipirkau bilietėlį ir įsitikinau liaudies išmintimi. Aš laimėjau! Vieną litą…Turėčiau džiaugtis? Apgailėtina. Būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu. Neužsikabinau ir daugiau bilietėlių nepirkau, nes neturiu imuniteto ir greit tampu priklausoma. Kaip ir pavyzdžiui nuo tavęs. O priklausomybės, kaip žinoma, yra sunkiai išgydomos.

Ar yra anoniminių nelaimingai susižavėjusių ar įsimylėjusių žmonių klubas? Norėčiau kreiptis, bet apie tokią organizaciją žinių mano ausys dar nepasiekė. Gal reikėtų įsteigti? Aš darau tragediją? TAIP! Bet ne dėl to, kad man taip patinka, o dėl to, kad aš taip jaučiuosi.

Einu gatve ir piktai nužiūrinėju poreles, kurios akiplėšiškai demonstruoja savo meilę, seilėjasi, laikosi už rankučių,, dalinasi ledais ir dar kaip visaip išsidirbinėja.. Ir žinot ką, aš pavydžiu! Aš baltai pavydžiu toms porelėms ir laukiu savo princo, kuris gali būti ir be žirgo.

Tokiomis vienišumo akimirkomis norisi nusipirkti kilogramą ledų, įsijungti kokią dramą ir ašaroti iki užspringimo.

Aš buvau sau prisižadėjusi nerašyti apie nelaimingas ir laimingas meiles, bet pažadai sau pačiai, kaip pastebėjau, man nieko nereiškia. Aš toliau rašau garbinačias tave odes, poemas ir kitokį šlamštą, kuris su laužo dūmais po poros metų ar greičiau išlėks į orą. Ar kada nors išaugsiu iš to amžiaus?

Grįžtant prie loterijų, tai kelsiu kartelę ir eisiu pirkt TELELOTO bilieto. Juk prie Teleloto ne taip priprantama kaip prie Milijonieriaus? Ir visgi, tik kartą per savaitę terodo… Braukysiu kampus, įstrižaines, eilutes, kol užbraukysiu visą bilietą ir laimėsiu aukso puodą. Kur jį dėčiau? Neįsivaizduoju, bet bent jau savo nesėkme meilėje būčiau įsitikinusi visu šimtu procentų.

Rodyk draugams

Viskas nevisai ore. Išskyrus karštį.

2010-07-11

Bėgu basa per pievą. Skuodžiu greitai. Aplink mane galybė net ir muziejuje nematytų drugių. Visokių - mažų, didelių, ryškių, margų. Bėgu. Matau savo tikslą, lekiu link jo, o jis vis tolsta. O aš vis bėgu bėgu ir nepavargstu, o jei ir pavargstu - niekaip nepajėgiu sustot. Galų gale mano pastangos buvo kažkieno įvertintos ir pribėgu…pasaulio kraštą. Stoviu ant skardžio, žiūriu į apačią, o ten - juoda. Visiškai juoda. Taip tamsu, nors į akį durk. Nejauku, bet ryžtuosi šokti žemyn. Mano kakta rieda smulkūs prakaito lašeliai.Užsidengiu ranka akis. Šoku ir… nepatikėsit - negaliu nušokt. Bandau žengti prarajon, o atsitrenkiu lyg į sieną. Jaučiuosi kaip naktinis drugelis besiblaškantis namie prie lango, kuris nuoširdžiai trokšta pajusti laisvę. Atmerkiu akis, apsidairau ir vėl užsimerkiu. Bandau pratęsti savo sapną. Matau save stovinčią prie juodumos ir vis dar bandančią nušokti, bet man niekaip nepavyksta. Po dešimties minučių atkaklių mano bandymų sapne šokti bedugnėn  aš nusibostu pati sau, įsitikinu, kad esu nevykusi ir nusprendžiu, kad laikas keltis ir pusryčiauti.

Sako, jei žmogus sapnuoja drugelius - jo laukia geresnis gyvenimas,  bedugnę - bus nuostolių, o juodą spalvą - liūdės. Nežinau kuo tikėti. Nors apskritai, argi galima pasitikėti sapnininkais? Lygiai taip pat, kaip ir dienos horoskopais, kurie vis pranašauja, naujas simpatijas, senų meilės ryšių atnaujinimus ir dar visokį su meile susijusį šlamštą. O aš laukiu laukiu ir niekaip nesulaukiu. Pasižadu nuo šiandien tvirtai nebetikėti horoskopais. Paskaitysiu, bet netikėsiu. Įmanoma? Pažiūrėsim. Ir sapnininku netikėsiu. Ir išvis, gal galiu nebesapnuot? Arba nebemiegot? Vasaros naktimis ištemptomis ausimis klausyčiaus svirplių, ir aplink ausis zyziančių uodų. Ot tai romantika…gal visgi geriau miegot…

Šiandien visi žiūri futbolą, laiko kumščius ir visaip kitaip “serga” už savo favoritus. O man vienodai. Aš žiūriu į kompiuterio ekraną, karščiuoju ir beveik mirštu, nes, kad ir kaip mylėčiau vasarą, saulę ir šilumą - man jau per karšta. Žinoma, visi normalūs žmonės mirksta telkiniuose ir mėgaujasi plaukiojimu, nardymu, skendimu ir kitokiomis atrakcijomis, o aš..o ką aš…po paskutinių maudynių bijau įkišti koją į vandenį, nes bijau artėjant išleistuvėms pasipuošti nauja sloga ant lūpos, kuri visiškai nedera nei prie batelių, nei prie suknelės. Juolab, dar ir senoji neužgijo. Nebereikia nei Egiptų, nei Tailandų, nei Havajų, kad pajustum alinantį karštį ir jo(karščio) varomą nuovargį. Ir soliariumų nebereikia. Lepinkis nemokama saule kiek tik nori, nors ir iki tol, kol pats iš odos išsinersi. Smagu. Pavydžiu toms natūralaus įdegio šokoladinėms pupytėms vien to, kad jos turi kantrybės virt savo sultyse prieš saulę…Gal ir aš kada nors turėsiu tobulai rudą kūną. Jei ne rudą, tai bent jau raudoną ir galėsiu didžiuotis, kad esu ne tik vežys pagal horoskopą, bet ir atrodau kaip tik ką išvirtas vėžys.

Jaučiu ir girdžiu, kaip man lydosi smegenys. Ar tai gali būti vienas iš šilumos smūgio simptomų? Aš kliedžiu. Jau dabar pat galiu pati sau diagnozuoti, kad sergu. Gal skambinti pagalbai?

Rodyk draugams

Kãtarsis.

2010-07-07

Atsimenu…kai buvau dar labai labai maža…diploidinė ląstelė. ZIGOTA! Tvirtai prisikabinusi prie mamos gimdos gleivinės žvelgiau į savo namus. Tokius šiek tiek netradiciškus…Gerai ten visgi sakyčiau. Nemokamas gyvenimas. Nei už elektrą mokėti, nei už šildymą, ar kitokias komunalines paslaugas. Iš tikro, tai jaučiu buvo geriausi mano gyvenimo metai (ir tai tikrai nereiškia, kad aš dabar esu nusivylusi savo gyvenimu, tiesiog, labai jau daug įvarių problemų ČIA, apie kurias TEN net nebūčiau pagalvojusi. Apskritai, TEN net nežinojau, kas per dalykas yra ta problema). Tik gaila, jog viskas, kas gerai, anksčiau ar vėliau baigiasi…tuomet taip pat. Teko išsikraustyt. Įdomus žodis “kraustytis”…vaizduotėje iškart iškyla furgonas prigrūstas įvairių formų ir spalvų baldų, kurių daugelis visiškai nereikalingi ir kambaryje tik užima vietą…Kažkada palydėjau tokį furgoną, išvežantį milžiniškas išardytas tėvų spintas, kurios teisingai sudėtos man atrodė kaip kokie milžiniški dangoraižiai. Išvežė ir mano vienintelį turtą/baldą, kuris buvo tik mano, asmeninis - vaikišką lovelę…Šiąnakt suvokiau dar vieną “kraustymosi” būdą…
“Kraustymasis iš proto”…šitai įsivaizduoju panašiai, kaip ir kėlimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, tik čia…kraustomos mintys. Jos atidžiai perdėliojamos iš vieno pasąmonės užkaborio į kitą… O ten kiek visokių dalykų dalykėlių! Apdulkėjusių, užkritusių, jau daugel metų nemačiusių dienos šviesos. Taip, man patinka raustis po senienas…Ypač galvoje…Kokia paralelė! Juk atitraukus spintą irgi būtinai rasi kokį užkritusį pieštuką, centą, ar netgi labai ieškotų auskarų…Taip ir su mintimis…Trauki vieną, o už jos dar visokiausių mažyčių, pakritusių ir užmirštų…Tik va, vienas skirtumas, čia nejunti fizinio nuovargio ar raumenų skausmo. Čia jauti tik dvasinį išsekimą. Galų gale - maudimą viršugalvyje. Ir čia ne ironija, čia GYVENIMAS.
Taigi, šiandien aš išsikraustau, bet…užsuk kada arbatos ir nuoširdaus pašnekesio, nes…mano namų adresas nepasikeis…

Rodyk draugams

Kai mudu du. Asmenybės susidvejinimas arba tiesiog Jūr eina iš proto.

2010-07-01

… Kai Elton’as John’as visu garsu be perstojo groja “I believe in love” aš užsikemšu ausis ir ignoruoju garsą…Bet užsikemšu taip, kaip rankomis akis, kai ko nors nenori matyti - visada palieki tarpelį tarp pirštų, pro kurį galėtum stebėti. Apgaudinėju save. Man patinka, o jum vistiek nieko iš to. O gyvena žmonės juk dabar dėl kažkokios naudos. Aš irgi gyvenu dėl naudos. Mums naudinga, kai mes esame naudingi, arba kai ne… Mums visada naudinga…
Aš nežinau, kodėl žmonės verkia. Galbūt, kad jie myli, galbūt dėl to, kad nemoka mylėti… kartais dėl sėkmių, kartais dėl nepasisekimų…Tiesą sakant, kartais aš net dorai nežinau dėl ko aš verkiu, bet lieju ašaras, nestokoju…Liūdna. Būna dažnai. Dabar ypač. Liūdna, nes nesuprantu vyrų, nes nesuprantu tėvų ir net savęs. “Sergu ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai užmiegu - košmarai, dienomis, žinoma, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu polinkį sadizmą ir be abejo, į mazochizmą, vaikystėje man įtarė šizofreniją, dabar kaltina alkoholizmu ir narkomanija, pati sau randu didybės maniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nepilnavertiškumo kompleksą. Stipriai reiškiasi grafomanijos kompleksai, kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kas esu lesbietė, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mano, kad esu vištgaidis.”(Atsitiktinis pokalbis birželio naktį).

Taip, tik ką buvo paskutinė birželio naktis. Tik ką startą paskelbė antras vasaros mėnuo, o mane kankina nuojauta, kad aš dar nieko nepadariau. Na taip, draugas sakė, baigiau mokyklą, bet…man reikia kažko daugiau, dar negaliu savimi didžiuotis. Jau liepa. Šiandien viena baisiausių dienų mano gyvenime. Šiandien lietuvių valstybinio brandos egzamino rezultatai, kurie man laaaabai daug reiškia. Aš bijau. Tiesą sakant, aš beprotiškai bijau. Iš tos baimės noriu verkt. Ir verksiu, arba juoksiuos. Popiet… O dabar irgi verksiu. Liesiu ašaras. Dar sugalvosiu dėl ko, bet būtinai verksiu. Gal pasižiūrėsiu liūdną filmą….arba komediją ir ją interpretuosiu savaip, kad galėčiau verkt. Arba verksiu dėl šiandien nukirptų plaukų, kuriuos auginau visus devynis mėnesius. Didelis praradimas.
O šiaip, ta, kuri rašo mano gyvenimo scenarijų - perlenkia lazdą.  Ji iš manęs šaiposi ir tyčiojasi, vengia ir negirdi manęs.Nuo dabar pat pradedu žaist dar nežaistą žaidimą. Taisyklių nežinau, bet garantuoju - ji jų tikrai nesilaiko. Neverksnosiu ir nežiūrėsiu filmų. Iš principo. Apgausiu ir patyliukais eisiu skaityt knygą.

All in all, I believe in love, it’s all we got…

Rodyk draugams

Ne kažin ką.

2010-06-28

Šiandien supratau dar vieną priežastį, kodėl nekenčių sekmadienių, Sekmadienis - nesveikatos diena. Po gero savaitgalio sekmadieniais dažniausiai sunkiai dirba organai, veide šviečia nuovargis, paakiai būna patinę ir lūpos sunkiai išspaudžia šypseną, kad ir prisiminus, koks malonus savaitgalis buvo. Sunku. Labai sunku. Davė Dievas alkoholį - atėmė protą. O kur dar traumos… Vakar “nusirabinau” alkūnę. Savaitę užbaigiu namie. Net saulė neišviliojo lauką. Ausis maloniai džiugina Domantas Razauskas, o gerklę maloniai skalauju mėtų arbata. Man skauda gerklę - vakar garsiai kalbėjau. Galbūt pernelyg garsiai.
Aš naktimis klausaus pravažiuojančių traukinių. kartais pradedu juos skaičiuoti, bet visada “pametu” skaičių. Dar mėgstu svajot. Dažnai suprantu, kad ir gyvenu kažkokiose svajose, o kai susivokiu, kad realybė kitokia - būna nesmagu. Netik nesmagu, bet ir liūdna. Esu pacifistė. Nekenčiu karų, šypsausi ir rodau visuomenei du pirštus visa gerkle rėkdama “peace”. Esu šiek tiek anarchistė. Už taiką ir laisvę galiu kovoti bet kokiais būdais, kad tik priemonės pateisintų tikslą. Atsiduočiau nedraugavus Tim’ui Armstrong’ui , bet tai dar nereiškia, kad esu laisvo būdo. Esu romantikė. Jeigu tik galėčiau, visas naktis praleisčiau gulėdama ant žolės ir žiūrėdama į žvaigždes su mylimu žmogum. Esu optimistė. Nors yra sakoma, kad viltis - kvailių motina, tačiau man ji miršta paskutinė. Esu naivi, galit man sekti pasakas, kabinti makaronus ant ausų ir man nė nekils mintis, kad jūs meluojat. Nepaisant visko, myliu gyvenimą, net ir graudžiausiomis akimirkomis, tik nežinau kodėl. Mama sako, kad man blogai baigsis, bet juk aš optimistė, tikiuos viso ko geriausio.
Ir išvis, man šiandien liūdna. Einu skaičiuot traukinių ir tikėtis, kad rytoj viskas bus gerai. Labanakt.

Rodyk draugams

Ketvirtadieniais žiūriu į lubas.

2010-06-24

Aš nesulaukiu, kada pradėsiu normaliai gyvent. Gal reiktų pasikeisti plaukų spalvą? Nesuprantu saves. Nežinau, ko iš tiesų noriu.  Ar man reikia to, ką turiu? Saugok! Taip, reikia saugot.

Vieną dieną aš nustosiu gert. Mesiu biką ir daugiau neimsiu cigaretės tarp tų dviejų pirštų…nors galimas daiktas, kad imsiu tarp kitų. Ir kavos negersiu. Nors tai reikštų išsižadėti savęs. Gal visai verta?

Aš nesu patenkinta, nors prieš visus tokia deduosi. O iš tiesų, kokio velnio jiem reikia žinoti, ką aš jaučiu? Nereikia.

Prisigėriau. Na ir kas? Negalima? Galima. Gėriau vyną, po to vėl vyną. Po to stipriau. Gaila, kad nebuvai kartu. Aš juk stengiausi, nepyk…

Kada nors aš eisiu raudonu kilimu. Didelė tikimybė, kad tik kaip šlavėja, bet koks skirtumas..Svarbu, kad eisiu…net ir šluot raudoną kilimą prabanga. Gal nesegėsiu deimantų, bet bent netikrus turguj nusipirksiu.  Dar mėlynus lęšius įsidėsiu, kad akyse jūra tilptų…

Noriu į gamtą. Nemėgstu asfalto.

Brainstorm & Гришковец - На заре.mp3

Rodyk draugams

Septintadienis.

2010-06-13

Kartais stovėdama ant Motulės Žemės nesijaučiu tvirtai. Nežinau kodėl, bet sekmadieniai man sukelia didžiausią agoniją. Septintosios savaitės dienos pas mane kalendoriuje užtušuotos juodai. Ne, tai ne gedulas. Tai tik bereikšmio vaikščiojimo iš kampo į kampą diena ieškant sau vietos. Šį slampinėjimą galėčiau traktuoti kaip sportą, tačiau meluočiau - visi žino, kad esu pasyvi sportininkė.

Sekmadienio rytus pradedu nuo priklausomybių: kavos, cigarečių, muzikos. Visa bėda, kad ir tai manęs jau nebedžiugina, nes kava ir cigaretės tapo rutina. Gal reiktų šį nuostabų derinį palikti tik savaitgaliams? Tuomet gal ir sekmadienių pradėčiau laukti? Nežinia. Bet ir bandyti nedrįstu. Nežinau kodėl. Galbūt bijau pamatyti, jog esu silpnavalė arba…arba…šiaip. Juk gyvenime “šiaip” būna? Jeigu ir ne, tai nuo šiol bus. Bent jau pas mane. Ne viskam būtina turėti priežastis.

Muzika…muzika…muzika…Garsų menas…diezai, bekarai, bemoliai…Pati muzikos nekuriu, tačiau mėgstu klausytis jau sukurtos. Kitų. Manoji Marytė išėjo į pensiją. Tiksliau aš pati ją išleidau. Jau visą ketvirtadalį metų. Nekyla ranka. Ilsisi kampe už spintos. Gal ir ne pati pagarbiausia vieta, bet nieko geriau neradau. Šiandien šovė į galvą mintis, kad Jūratė ir Marytė skamba šiek tiek lesbietiškai, todėl vienu metu  buvau sugalvoju Marytę pervadinti Mariumi, bet neišdrįsau. Aš nieko neturiu prieš mažumas.

Kalbant apie sekmadienius tai šį sekmadieninį įrašą jau norėčiau baigti. Girdžiu, kaip virdulyje nerimsta verdantis vanduo. Užsiplikysiu kavos, pasiimsiu dar vieną cigaretę ir keliausiu į balkoną įkvėpti sekmadieninio oro, o po to jau kaip Dievas duos, bet greičiausiai eisiu su anglų vadovėliais tęsti savo slampinėjimo po kambarius. Ryt egzaminas. Viso labo jau paskutinis.

Geros ir saulėtos sekmadienio popietės, o taip pat darbingo pirmadienio. Iki naujų susitikimų.

Nuotrauką pasiskolinau iš interneto.
Nuotrauką pasiskolinau iš interneto.

Rodyk draugams